Šiandien turėjau įdomų pokalbį ir štai dalinuos savo pamatymais apie tai, kodėl žiūrėdami į vienus paveikslus jaučiame DAUG, suprantame, kas ten parodyta ir tai teikia pasigėrėjimą, atgaivą, o į kitus žiūūūūri, net prisimerki, įtempi smegenėles, nes gi kažkas labai vertina, tai ir tu stengies, tai įžvelgti, bet negali suvokti, ką tuo norėta pasakyti ir aplamai, kas atvirai kas užmaskuotai tokius paveikslus nuvertina ar laiko niekalais. Pažįstama 
?